Mačiulis: Können die Löhne zu schnell wachsen?

Trys metai iš eilės Lietuvos našumas krenta, mus jau vėl aplenkė Latvija.

Aš bijau, kad sėdmaišių kohortos, apsvaigusios nuo gražių žinučių, kaip mes viską lenkiam, kaip Estijoje recesija, pamiršta, kad kaip lengvai šitai pasiekėme, taip lengvai galime ir nukristi atgal.

Tiek Lietuvos žmonės, tiek verslas tikrai žiauriai gerai pavarė 2022-2023 metais. Net ir su 10 procentų infliacija pernai vartojimas taip reikšmingai nekrito, biudžetas surinko 0.5 mlrd EUR nenumatyto PVM. Turime nemažai verslo, kuris tuo metu investavo į plėtrą, rizikuodamas.

Norėčiau pabrėžti, ką reiškia NENUMATYTOS pajamos iš PVM: pati vyriausybė tikėjosi prastesnio rezultato. Kitas dalykas, kad recesija Vokietijoje, kas yra mūsų top 1 investuotojas, neapibrėžtumas auto pramonėje, kur mūsų gamintojus gelbėjo ilgalaikiai kontraktai ir po pandemijos išaugusi paklausa, poreikis daug kam užsipildyti sandėlius. Negano to, per 3 metus į Lietuvą atvyko beveik pusantro šimto (!) tūkstančių žmonių, tai +5/7 procentai mūsų populiacijos, kurie irgi vartojo, kažkas dirbo (dažniausiai pigiai).

Tai kažkaip vis tik manau reikėtų vyriausybei žiūrėti į krūvą išorinių faktorių.

Ypatingai žinant, kad net ir tokiomis puikiomis aplinkybėmis, regionų investicijos nepasiekia, bankai vis dar nenori dalinti paskolų verslui (nes tiesiog neapsimoka rizikuoti, kai gali nerizikuoti su vartojimo/NT paskolomis ir panašiai), vakar per debatus pati finansų ministrė pripažino, kad jie nieko dėl šito klausimo nepadarė, tik valdysenos reformą realiai padarė apjungę kelis fondukus po Invega. Tai turbūt galėtume visų pirma bent jau pasiruošti galimybėms augti, o ne raškyti vaisius dar namų darbų dar net nepradėję daryti.

Tikrai baisoka, kad vyriausybė ant rinkimų bando parduoti tą inerciją, kuri labai lengvai gali išsivedėti, ypač žinant, kad tai ne proaktyvi politika, tačiau išorės aplinkybės ir žmonių įpročiai leido palyginus sėkmingai ištempti paskutinius metus. Gal viskas ir bus gerai, bet ar dabar metas kaziniake ant ruletės statyti – manau, kad ne tie laikai su karu mūsų pašonėje ir panašiai.

Būtent šitai, manau, ir bando pasakyt Mačiulis pasitelkdamas Estijos pavyzdį – ne mes juos aplenkėm, jie tiesiog būdami priekyje per toli ant tos inercijos ir nuėjo, tikėdami, kad gali išlaikyti atlyginimų augimą ir taikyti visokias fiskaliai konservatyvias politikas, nes verslas ir žmonės turi atsparumo tiek išlaikyti augimą, tiek sugerti situaciją. Ir jie buvo neteisūs. Tai iš dalies panašu į kelią, kuriuo dabar eina ir Lietuva. Yra, aišku, reikšmingų skirtumų – pvz pas mus gerokai daugiau žmonių yra. Bet yra ir kitokių pavyzdžių – pvz mes susirinkom iš bankų 200-300 mln EUR. O kapitalo prieiga Lietuvoje išlieka didesniu barjeru nei net ir Estijoje, ir apskritai didžiausia kliūtimi mūsų augimui. Tai taip lyginti 1:1 neišeina, tačiau manau sunerimti verta. Juolab ir politinis ciklas, tam tikra prasme, jei sugrįš socdemai, tai bus revanšas, nes šį kartą konservai bus viską „pravalgę“. Ir net jei nebus kaip 2009 – kita kadencija, jau dabar aišku, bus nepalyginamai sunkesnė nei ši.